Ateinu pas savo mažulį. Jis ramiai žvilgteli į mane ir nesusipratęs nusisuka. - Na ką, Zeusai, važiuosim namučiu.- Prisegu jam pavadėlį ir sunkiai nusitempiu į automobilį. Šuo nenori palikti savo senesnių namų, tačiau greitai supranta, jog tai neišvengiama. Važiodami automobiliu mes abu tylime, jis žiūri pro langą. Atvažiavę, šuo neparodo nė menkiausio dėmesio nauja vieta, nors ir toli gražu nebuvo tobulas jo gyvenimas šiurkščių šeimininkų rankose. Tačiau šuo juos vistiek mylėjo. Prisegusi pavadėlį, išsitempiu šunį iš mašinos ir nusivedu jį link namo. - Na, nors dabar šiek tiek domiesi nauju savo kiemu. :D
Nusivedusi saviškį grizlį nusegu pavadėlį ir nuvedu jį prie jo gulto, o pati nueinu atsinešti sauso šunų maisto ir šviežio vandens. Gryžusi su gardėsiais, šunį randu gulintį ne lovoje, o palei duris, pro kurias jį įsivedžiau.-Ojojoj, nebus mums lengva, Zeus'ai. Nueinu paglostau šunį, pakeliu nuo grindų ir nusivedu prie sofos, kur atsisėdu ir imu glamonėti, kasyti, glostyti savo naująjį draugą. Jam rodos tai visai patiko. Jaučiu kaip mane užkariauja snaudulys ir aš užlūštu. Atsikeliu saulei besileidžiant, ir mano dideliam džiaugsmui, šuo miega ant grindų savo galvytę pasidėjęs ant mano kojų. Ot džiauksmas, pagalvoju. Vakare išvedu šunelį į kiemą išsireikalauti, ir šiek tiek abiem prasiblaškyti. Vakaras ramus, mano džiaugsmui be kaukimų ir pan. Ryte pabudusi šunį randu gulintį ne savo gulte, o prie mano lovos.